Pasirinkta vieta
Atliko
Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka
Centrinių laiptų suoliukas
Gedimino pr. 51
Instaliaciją aplankyti ir kūrinį galite išgirsti bibliotekos darbo laiku nemokamai.
Skenuokite QR kodą ir klausykitės
Prašome gerbti rimtį bibliotekoje ir kūrinį klausytis su ausinėmis.
BEATO FURRERIO kūrybą pristatantis
portretinis koncertas
• Liepos 1 d. 16:00 val.
Vilniaus rotušė
Didžioji g. 31
Atlieka:
„LENsemble Vilnius“ – Lietuvos ansamblių tinklas
Vadovas ir dirigentas – Vykintas Baltakas
Indrė Baikštytė (fortepijonas), Kristupas Gikas (fleita), Ingrida Rupaitė (smuikas), Robertas Bliškevičius (altas), Viktor Rekalo (violončelė), Joana Daunytė (arfa), Gediminas Stepanavičius (kontrabosas)
Koncerto trukmė: ± 1 val.
Koncerto programoje pristatomi skirtingi Beato Furrerio kameriniai kūriniai atskleidžia ryškiausius kompozitoriaus kūrybos bruožus.
PROGRAMA
- Melodie – fallend (2002) fortepijonui
- Presto for flute and piano (1997) fleitai ir fortepijonui
- … cold and calm and moving (1992) fleitai, arfai, smuikui, altui ir violončelei
- Ira – Arca (2012) bosinei fleitai ir kontrabosui
- Lied (1993) smuikui ir fortepijonui
BEAT FURRER
Muzikos komponavimas manęs taip nedomintų, jeigu tiesiog atkartočiau jau ir taip žinomą bei veikiančią garsinę koncepciją, vietoje to, kad žengčiau netyrinėtomis kryptimis.
Beatas Furreris (g. 1954) – vienas iš XX a. pabaigoje didžiausią įtaką Europos šiuolaikinės muzikos formavimuisi padariusių kompozitorių. Gimęs ir augęs Šveicarijoje, jis 1975 metais persikėlė į Vieną, Austriją, kurioje gyvena iki dabar. Jis studijavo dirigavimą pas Otmarą Suitnerį ir kompoziciją pas Romaną Haubenstocką Ramatį Vienos muzikos ir scenos menų universitete.
1985 m. kompozitorius įkūrė naujosios muzikos ansamblį „Klangforum Wien“, kurio meno vadovu ir dirigentu buvo daugelį metų. Per visą šį laiką ansamblis išaugo į tarptautiniu mastu pripažįstamą ir vertinamą kolektyvą.
1991-ųjų rudenį Furreris tapo Graco muzikos ir scenos menų universiteto profesoriumi. 2005-aisiais – Berlyno meno akademijos nariu. Kaip kviestinis profesorius jis 2006–2009 metais dėstė Frankfurto muzikos ir scenos menų universitete. Kartu su smuikininku Ernstu Kovacicu Furreis įkūrė tarptautinę kompozitorių ir ansamblių šiuolaikinės muzikos akademiją „Impuls“.
Tarp įvairių įvertinimų, kuriuos yra pelnęs Beatas Furreris, 2004 m. jis buvo apdovanotas Vienos miesto muzikos prizu, 2014-aisiais – Didžiąja Austrijos valstybine premija, 2006 m. pelnė Venecijos bienalės Auksinį liūtą, o 2018-aisiais už viso gyvenimo pasiekimus kūryboje jam įteiktas Ernst-von-Siemens muzikos apdovanojimas.
Nuo 9-ojo dešimtmečio Beatas Furreris sukūrė itin platų spektrą kūrinių – nuo solo ir kamerinės muzikos iki orkestrinių, chorinių kompozicijų bei sceninių veikalų. Vienos valstybinės operos užsakymu kompozitorius sukūrė savo pirmąją operą „Die Blinden“. Antrosios jo operos „Narcizas“ premjera įvyko 1994 m. festivalio „Steirischer herbst“ metu Graco operos teatre. 1996 m. Furreris buvo Liucernos festivalio reziduojantis kompozitorius.
Vėlesniais metais jis sukūrė taip pat pripažinimo sulaukusius garsinio teatro kūrinius „Begehren“ (2001) bei „FAMA“ (2005) ir Wüstenbuch (2010). Vienos paskutiniųjų jo operų – „La Bianca Notte“, kurios premjera įvyko 2015 m. Hamburge, bei 2019-aisiais Berlyne pastatya „Violetter Schnee“.
Kompozitorius ypač žinomas dėl žmogaus balso ir jo santykio su instrumentiniu garsu tyrinėjimų. 9-ajmaje ir 10-ajame dešimtmečiuose jo muzika buvo „trapi“, dinamika labiau švelni, muzikinė kalba peržengdavo tradicijos apibrėžtas ribas, inkorporuojant triukšmus, išgaunamus netradiciniais instrumentų atlikimo būdais. Tačiau kai kuriuose kūriniuose galime išgirsti ir aštresnės manieros. Jis klausytojui dažniau pasiūlo tik prasmių užuominas, nei atviras žinutes – net ir vokaliniuose kūriniuose tekstai nebūtinai susieti su aiškia prasme.
Beato Furrerio kūrybą galime įvardyti ir kaip „konceptualiąją muziką“: kiekvienas naujas kūrinys kuriamas naudojant naują koncepciją, kurią kompozitorius nuosekliai vysto. Kaip pats sako: „Muzikos komponavimas manęs taip nedomintų, jeigu tiesiog atkartočiau jau ir taip žinomą bei veikiančią garsinę koncepciją, vietoje to, kad žengčiau netyrinėtomis kryptimis. Žinoma, yra kūrinių, kurie sukurti, remiantis ta pačia idėja, tačiau net ir tuo atveju tokia muzikinė idėja atsiskleidžia nauju požiūrio kampu.“
Vis dėlto kompozitorius niekada nesilaiko aklai įsikibęs sugalvoto koncepto – nuolatos tikrina, kaip iš tiesų dera kūrinio koncepcija su muzikos ekspresija ir poveikiu. Kaip ir daugeliui kitų jo kolegų, vizualieji menai yra vienas jo įkvėpimo šaltinių. Pavyzdžiui, kurdamas „Nuun“ (1966), jis įsivaizdavo Yveso Kleino monochrominius paveikslus.
„Prophezeiungen“
Kompozitorių Vilniuje patraukė Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka, kurią galime įvardyti „istorijos ateičiai namais“. Saugodama paskutiniųjų kelių šimtmečių mūsų šalies ir viso pasaulio minties raidą, kartu aktyviai dalyvaudama šiandienos visuomenės procesuose, ši vieta tapo nacionalinės tapatybės simboliu. Išskirtinė bibliotekos architektūra, jos akustika, istorija ir dabartis – visa tai ir sužavėjo austrų kompozitorių. Jis šiai vietai sukūrė kompoziciją „Prophezeiungen“ vokalui, kontrabosiniam klarnetui ir akordeonui.
Kompozicijoje „Prophezeiungen“ Beatas Furreris remiasi prancūzų filosofo, antropologo ir etnografo Claude Levi Strausso istorija, aprašyta knygoje „Liūdnieji tropikai“. Čia pasakojama apie vienos Brazilijos genties vyresnįjį, kuris pasitraukia į pensiją ir pradeda dainuoti. Jis dainuoja daugelio skirtingų asmenų, gyvūnų ir mitologinių figūrų balsais ir kiekvieną iš jų atlieka joms priskirtu aukščiu ir registru. „Ši istorija mane sudomino apmąstant pačios dainos idėją, ypač melodiją – jos įvairiapusiškumą, kaip daugybės skirtingų tarpusavio muzikinių gijų, skambesio, atsižvelgiant į kūno padėtis, tembrinių savybių derinį“, – atskleidžia kompozitorius B. Furrreris. Kūrinyje akordeonas ir kontrabosinis klarnetas ir akordeonas įsiterpia į heterogenišką, įvairialypę, vokalo partiją, taip nenutrūkstamai keisdami jos rezonansą ir suteikdamas tarsi didelės arba mažos erdvės įspūdį, nuspalvinant skambesį tamsesniais arba šviesesniais atspalviais. Tekstas paimtas iš Argentinos rašytojos Saros Gallardo novelės „Eisejuaz“.
Pasaulinė premjera: 2023 m. birželio 30 d. ir liepos 1 d., Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka
Lietuvos nacionalinė
Martyno Mažvydo biblioteka
Biblioteka tapo labai intensyvia ne tik informacine, bet ir visuomenine, kultūrine erdve ir ėmėsi naujo vaidmens – išsiveržus iš klasikinio, tradicinio bibliotekos lauko būti vieta vienyti, socializuoti, šviesti ir komunikuoti.
Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos idėja pradėjo formuotis dar XIX a. pradžioje, tačiau taip ir nebuvo įgyvendinta dėl lietuvių spaudos lotyniškais rašmenimis uždraudimo 1864–1904 metais.
Idėją pradėta realizuoti 1919-aisiais Vilniaus viešąją (iki 1832 m. – Vilniaus universiteto) biblioteką perorganizavus į Lietuvos centrinį knygyną. Tačiau tais pačiais metais lenkų legionieriams okupavus Vilnių jo darbas buvo nutrauktas. Pirmasis bibliotekos vedėjas Latvijos vokiečių kilmės filologas, etnografas, archeologas Eduardas Volteris (1856–1941) pasitraukęs į Kauną bibliotekos kūrimo darbą pradėjo iš naujo.
1919 m. gruodžio 20 d. išleistas Lietuvos laikinosios vyriausybės įsakymas dėl Centrinio valstybės knygyno veiklos pradžios. Ši data ir laikoma oficialiu Nacionalinės bibliotekos gimtadieniu. Metų pabaigoje jau buvo sukaupta per 18 tūkst. leidinių.
Valstybinis centrinis knygynas rūpinosi ir 1920 m. pradėtu kurti Lietuvos viešųjų bibliotekų tinklu – per 17 metų apskričių miestuose pradėjo veikti 16 viešųjų bibliotekų. 1936 m. pradėta centralizuotai komplektuoti jų fondus, sukurtas tarpbibliotekinis abonementas, mezgėsi ryšiai su užsieniu.
Naujojo direktoriaus Juozo Rimanto planus sugriovė sovietinė okupacija. Į biblioteką siūbtelėjo didžiulis tarybinės rusų literatūros srautas, buvo perimta dalis nacionalizuotų knygų rinkinių – 1941 m. pradžioje bibliotekos fonduose buvo per 200 tūkst. bibliotekinių vienetų.
Hitlerinės okupacijos metais bibliotekos patalpas teko užleisti vokiečių kariuomenei. Pradėta šalinti fašistinei ideologijai nepriimtiną spaudą. Nepaisant darbuotojų pastangų ją išsaugoti, biblioteka okupacijos metais neteko per 19 tūkst. vertingų knygų.
Pasitraukus hitlerininkams, biblioteka įsikūrė buvusiuose Prekybos, pramonės ir amatų rūmuose – vėl pradėta kaupti išsklaidytus fondus, juos nuosekliai pildyti. Fondus, ypač lietuviškas ir užsienyje spausdintas tarpukario knygas, smarkiai nualino ištisą dešimtmetį trukęs jų „valymas nuo ideologiškai kenksmingos literatūros“. Daug knygų, net senų ir retų leidinių, buvo sunaikinta. Beveik visa lietuviška tarpukario ir karo metų periodika pateko į vadinamąjį specialaus saugojimo fondą ir tapo nedaug kam prieinama. Biblioteka privalėjo daug dėmesio skirti masiniam švietimui, agitacijai, propagandai.
1951 m. buvo steiktas pagrindinės respublikos bibliotekos statusas, nutarta ją perkelti į Vilnių – ten pastatyti naujus rūmus. 1963 m. gruodžio 4 d. buvo oficialiai atidarytas dabartinis bibliotekos pastatas – pirmasis toks Baltijos šalyse, suprojektuotas ir pastatytas išskirtinai bibliotekai. Jo autoriai – architektas Viktoras Anikinas ir konstruktorius Ciprijonas Strimaitis.
Biblioteka tada buvo daugelio naujovių pradininkė: pirmoji SSRS pradėjo taikyti teletaipo ryšius tarpbibliotekiniam abonementui ir bibliografinei informacijai, įrengė telefonus automatus naujausių knygų bibliografinėms apžvalgoms perduoti visai respublikai, įkūrė pasakų kambarį su lėlių teatru ir kita.
Prasidėjus tautiniam atgimimui, 1988-aisais, bibliotekai suteiktas pirmosios lietuviškos knygos autoriaus Martyno Mažvydo vardas, o 1989 m. – nacionalinės bibliotekos statusas. Tuo metu Nacionalinės bibliotekos fondai padidėjo iki 5 mln. tomų. Neregėtai suaktyvėjo skaitytojai, literatūros vakaruose, skirtuose Lietuvos kultūros veikėjams, sunkiai tilpo visi norintys dalyvauti.
Biblioteka ir jos bendruomenė tapo aktyviais valstybingumo atkūrimo dalyviais. Centriniai bibliotekos laiptai nuolat buvo taikių Nepriklausomybės siekį deklaravusių mitingų tribūna. 1991 m. Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo nutarimu bibliotekai kartu su nacionalinės bibliotekos funkcijomis pavesta vykdyti ir parlamentinės bibliotekos funkciją. Prie bibliotekos buvo prijungti Knygų rūmai ir Nacionalinė biblioteka pradėjo kurti modernią bibliografinės apskaitos ir kontrolės sistemą – nuo tada joje kaupiamas, tvarkomas ir saugomas Nacionalinis publikuotų dokumentų archyvinis fondas.
2003-iaisias atidarytas bibliotekos priestatas, kuriame buvo įrengtos papildomos skaityklos, dokumentų saugyklos, darbo kabinetai. Nacionalinės bibliotekos pastangomis 2004 m. imamas leisti mokslo darbų žurnalas „Parlamento studijos“. Jame analizuojami šalies parlamentarizmo istorijos ir tradicijų, reikšmingų politologijos, sociologijos, kitų mokslo sričių, susijusių su valstybės sandara ir valdymu, tyrimai, mūsų dienomis aktualūs valstybės valdymo procesai. 2005 m. pradėta kurti Virtuali elektroninio paveldo informacinė sistema (VEPIS) sujungė bibliotekų, muziejų ir archyvų saugomą turinį į vieną skaitmeninto kultūros paveldo infrastruktūrą portale epaveldas.lt.
Bibliotekos pastatą pripažinus avarinės būklės, jis buvo ilgiau nei aštuonerius metus (2008–2016) rekonstruojamas. Projekto autoriai – „Jungtinės architektų dirbtuvės“, interjero dizaineriai – „2XJ“ architektai. Iš naujo atgimęs istoriškai ir architektūriškai reikšmingas objektas už rekonstrukciją ir interjero sprendinius pelnė ne vieną apdovanojimą.
2017 m. bibliotekoje atidarytas Valstybingumo centras. Jo tikslas – skatinti visuomenės poreikį pažinti šalies valstybingumo istorinę raidą ir šiuolaikinės modernios valstybės kūrimo procesus, prisidėti prie demokratinių vertybių įtvirtinimo ir pilietinės visuomenės kūrimo.
Šiandien Nacionalinė biblioteka dirba pagal originalų pačių susikurtą veiklos modelį, kurį galima įvardyti kaip gyvosios žmonių bibliotekos (angl. life library) modifikuotą koncepciją. Dėl daugiabriaunių veiklų ir įvykių biblioteka tapo labai intensyvia ne tik informacine, bet ir visuomenine, kultūrine erdve ir ėmėsi naujo vaidmens – išsiveržus iš klasikinio, tradicinio bibliotekos lauko būti vieta vienyti, socializuoti, šviesti ir komunikuoti.
HELENA SOROKINA
MARCO SALA
Roman Yusipey
Accordion-player Roman Yusipey was born in 1979 in Kherson, Ukraine. He’s graduated from National Music Academy of Ukraine, took a postgraduate course in University of Music and Drama in Hannover and in Folkwang Univerity in Essen. Participated in IX Premio di Montese International Competition in Italy (1st prize) and in the I Golden Accordion International Competition in New York (2nd place). Has toured in Germany, United Kingdom, France, Netherlands, Belgium, Switzerl
LENsemble VILNIUS
LIETUVOS ANSAMBLIŲ TINKLAS
Šis projektas – lūžis Lietuvos šiuolaikinėje muzikoje: Europos žemėlapyje tampame matomi ne tik kaip reprodukuojantys, bet ir aktyvūs muzikos kurėjai, o atlikėjams atsiveria nauji horizontai.
VYKINTAS Baltakas
Meno vadovas ir dirigentas – Vykintas Baltakas
Lietuvos ansamblių tinklas arba, dar kitaip, „LENsemble” – viena išskirtiniausių ir pastoviausiai išlaikančių savo meninę kryptį šiuolaikinės muzikos kontekste organizacija Lietuvoje, jungianti šiuolaikinės akademinės muzikos kompozitorius ir atlikėjus. Bendradarbiaudamas su svarbiais Lietuvos ir užsienio partneriais, Lietuvos ansamblių tinklas nuosekliai tęsia savo misiją – naujos muzikos kūrybos ir atlikimo plėtrą. Organizacija savo veikloje pabrėžia kūrybiškumą, drąsą eksperimentuoti ir nuolat dirba su jaunaisiais muzikais.
Šios organizacijos jauniesiems kūrėjams ir atlikėjams skiriamas dėmesys paskatino Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje sukurti tarptautinę magistro programą šiuolaikinės muzikos atlikėjams. Vienas iš jos profesorių yra Lietuvos ansamblių tinklo įkūrėjas, kompozitorius ir dirigentas Vykintas Baltakas. Šios programos studentai bei absolventai laipsniškai įsilieja į organizacijos veiklą, papildo kitus šiuolaikinės muzikos kolektyvus (pavyzdžiui, „Synaesthesis“, „twenty fingers duo“ ir kt.), yra aktyvūs šiuolaikinės muzikos projektų dalyviai Lietuvoje ir užsienyje.
Kita svarbi šios organizacijos veiklos niša yra įrašų fondų kaupimas ir jų sklaida. 2020-aisiais metais Lietuvos ansamblių tinklas, bendradarbiaudamas su įrašų leidybos kompanija „No Business Records“, inicijavo šiuolaikinei muzikai skirtą seriją. Šiame, nuolat augančiame kataloge, be naujausių projektų, didelis dėmesys skirtas ir lietuviškos modernios muzikos klasikams: Osvaldui Balakauskui, Broniui Kutavičiui, Onutei Narbutaitei. Ateinantiems organizacijos veiklos metams Lietuvos ansamblių tinklas rengia inovatyvius šiuolaikinės akademinės muzikos projektus, pristatančius Lietuvos bei užsienio kūrėjus ir taip savo iniciatyvomis kuria originalią Lietuvos šiuolaikinės muzikos atlikimo liniją.